admin 
Medicina, dangus ir kūrimo ritmas: natūralios astrologijos apmąstymas
Didžiąją istorijos dalį žvaigždžių tyrinėjimas buvo ne mistinis menas, o mokslas. Tie patys gydytojai, kurie gydė ligonius ir studijavo anatomiją, taip pat rašė mėnulio ir planetų judėjimą. Viduramžių gydytojui dangus ir kūnas buvo sujungti į vieną puikų dieviško dizaino modelį. To modelio supratimas buvo vertinamas kaip pagarbos Kūrėjui veiksmas, o ne jo nepaisymas.
Gydytojai kaip astrologai
Didžiuosiuose viduramžių universitetuose – Paryžiuje, Bolonijoje, Oksforde – medicinos studentai mokėsi ir astronomijos, ir astrologijos. Astronomija reiškė dangaus matavimus ir geometriją: kaip judėjo mėnulis, kaip veikė užtemimai ir kaip skaičiuoti kalendorių. Astrologija reiškė suprasti, kaip tie dangiški ritmai paveikė gyvenimą žemėje – orą, pasėlius, potvynius ir žmogaus kūną.
Manoma, kad pats kūnas atspindi kosmosą. Viduramžių rankraščiuose dažnai pavaizduotas „Zodiako žmogus“, figūra, nubrėžta nuo galvos iki pėdų su dvylika ženklų: Avinas valdo galvą, Jautis – kaklą, Liūtas – širdis, Žuvys – pėdos.
Mėnulio mėnulio kelionė per šiuos ženklus lėmė gydymo laiką. Jie tikėjo, kad kai mėnulis eina per tam tikrą kūno dalį valdantį ženklą, ta sritis buvo „jautresnė“, todėl tuomet geriausia vengti operacijų ar kraujo nuleidimo.
Jiems tai buvo ne prietarai, o mokslas – bandymas dirbti su gamtos ritmais, o ne prieš juos. Jų mėnulio fazių ir žvaigždžių ženklų kalendoriai buvo sveikatos įrankiai, kaip ir šiandien stetoskopai.
Zodiako vyras kartu su flebotomijos vyru, parodantis, kada ir kur reikia nuleisti kraują. Iš Johno Foxtono Liber Cosmographiae, 1408 m.
Mėnulis ir gamtos tvarka
Mėnulis ypač užėmė ypatingą vietą medicinoje. Buvo manoma, kad jo fazės turi įtakos kūno skysčiams, kaip ir potvyniams. Gydytojai naudojo mėnulio kalendorius, kad pažymėtų kritines ligos ir sveikimo dienas. Netgi krikščionys mokslininkai, tokie kaip Tomas Akvinietis, pripažino, kad dangus gali daryti įtaką natūraliems dalykams – orui, metų laikams, net kūno temperamentui – ir tvirtino, kad žvaigždės negali valdyti žmogaus sielos ar valios.
Tokiu būdu viduramžių „astrologija“ buvo ne ateities spėjimas, o gamtos filosofijos forma – kūrinijos tvarkos pagal Dievą tyrimas.
Tikėjimas, mokslas ir simbolika
Kaip neseniai grįžęs katalikas, manau, kad ši istorinė perspektyva labai jaudina. Tai mums primena, kad tikėjimas ir mokslas niekada neturėjo būti priešai. Viduramžių gydytojas žiūrėjo į žvaigždes ir pamatė ne galias, kurių reikia bijoti, o kalbą, kuria Dievas apreiškė savo tvarką ir harmoniją.
Mano paties susidomėjimas mėnuliu ir zodiaku eina tuo pačiu keliu – ne būrimas, o kontempliacija. Neberašau „prognozių“ ar prognozių. Vietoj to naudoju mėnulio ciklus kaip galimybę apmąstyti sveikatą, ritmą ir pusiausvyrą. Mėnulio pilnatis ir jaunatis yra natūralūs laiko žymekliai: akimirkos pristabdyti, atsikvėpti ir pastebėti, kaip pati kūryba juda šviesos ir poilsio ciklais.
Pirmyn: Mėnulis kaip pusiausvyros mokytojas
2026 m. mėnulio ataskaitose daugiausia dėmesio skirsiu tam, ką vadinu natūralia astrologija – dangaus ir gamtos pasaulio santykių stebėjimui, nepriskirdamas jiems valdžios likimui. Kiekviena pilnatis taps gyvenimo ritmo atspindžiu: kada sulėtinti tempą, kada veikti, kada ilsėtis, kada kurti.
Taip pat pasidalinsiu istorija, kaip senovės ir viduramžių gydytojai naudojo mėnulio laiką – ne kaip medicininį patarimą, o kaip įžvalgą apie tai, kaip žmonės kadaise bandė gyventi harmonijoje su gamtos pasauliu. Tikiuosi susieti mokslą, dvasingumą ir istoriją: parodyti, kaip Mėnulio šviesa gali nukreipti supratimą, o ne numatymą.
19 psalmė skelbia, „Dangus skelbia Dievo šlovę, dangus skelbia Jo rankų darbą“. Ta eilutė atspindi šio kūrinio esmę. Mėnulis ir žvaigždės yra ne ženklai, o natūralaus gyvenimo ritmo ir gilaus mūsų kūno ryšio su stichijomis atspindžiai. Jie mums primena, kad mes priklausome gamtos pasaulio stebuklui net tada, kai siekiame dieviškojo.
